BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

“…Arčiau…”

2012-01-05 parašė Alastarr
Kai liepos žydės ir rasa ant bijūnų byrės.
Kai aidės būgnai tamtamai ir baidysis gervių pora.
Kai saulė maišys tamsą, o tamsa rytmetį.
Tu ištarsi “Pagrobei iš manęs sielą. balsą ir valią. Kur dabar mano gyvenimas kryps, tau vis tariant “…Arčiau…”?”
Kalbi per miegus, blaškaisi.
Daužai jo ir savo širdį. Bet gal tik savo…
Sapnuoji vandenį ir sniegą.
Palapinę ir tavęs trokštančias rankas.
Ir vėl degi iš geismo.
Geismo gyvenimui. Pavasariui. Karščiu alsuojančioms tavo smakrą bučiuojančioms lūpoms.
Degi iš geismo ir nežinai, kurie pelenai atitinka realybę.

Rodyk draugams

Pardavęs pasaulį.

2012-01-05 parašė Alastarr
Akis į akį su žmogumi,
jau kartą pardavusiu pasaulį
šimtams milijonų savikontrolę praradusių gaidų iš pačio žemiškojo pragaro gelmių.
Kyla dangiškųjų dulkių srautai aistra verdančios širdies ritmu mušant rojaus būgnams.
Jo grėsmingas kvėpavimas tai išduoda.
Juodas kaip pati tamsiausia naktis jo akių žvilgsnis nepaleidžia tavo akių .
“2 tūkstančius metų į priekį aš tavęs norėsiu” - taria jo lūpos - “Ieškosiu tavo veido minioje. Ir kvapo. ir judesių. Tavo juoko, žingsnių garso. Šypsenos. Ieškosiu ir, kaip gyvą matai, surasiu.”
Pažadai… pažadai…
O kur ta realybė?..

Rodyk draugams

Maži gyvenimo stebuklai randami net ir purvinose palėpėse.

2011-06-19 parašė Alastarr
Muzika, plevenanti kiekvienoje gatvės oro molekulėje. Kaip galima jai atsispirti?
Būgnų garsai. Negaliu ramiai vietoj nustovėti, girdėdama jų ritmą.
O ta diena… Viena iš tokių, kurios pasitaiko tik kartą metuose.
Viena iš tų stebuklingų, kuomet jautiesi beprotiškai patraukli ir kada kiekvienas noras pildyte pildosi.
Tą dieną žinai, kad žmonės paskuj tave seks ir šypsosis. Norės pasimėgauti maža tavo euforijos dalele.
Tą dieną ir dangus kvatojos. Ir vėjas džiugiai palto skvernus kilnojo. Kiekvienas mažas sprendimas buvo lemtingas.
Žibančios akys ir truputėlis nenugalimos drąsos siekiant norų išsipildymo - svarbiausi “recepto” ingridientai.
Echhh, ta pakvaišusi palėpė…
pro tirštą rūkalų storymę beveik nieko nesimatė. Bet muzika…
Muzika traukte traukė pasilikti ir palinguoti jos rastamanišku ritmu. Besišypsantys patenkinti aplinkinių veidai, ką tikrai jau reta pamatyti. Draugiškai besišypsantys veidai. Tiek daug taikios muzikos mylėtojų!.. Negalėjau atsigėrėti.
Ir vieno iš jų žvilgsnis, kuriam visą tą vakarą šokau užsupančiu lingavimu. Drąsiai judėjau po raudona lempa ir šypsojaus, šypsojaus. Žavėjausi ir žavėjau. Mėgavausi nuostabia akimirka.
Hmm, ilga grūstis prie lauk vedančių kopėčių. Ir Jis, tik už poros mažų žingsnių. Negalėjau susilaikyti neužkalbinusi. O ką galėjau prarasti?..Tik išlošti.
O Jis žiūrėjo, stebėjo mane visą laiką kukliai besišypsodamas. Nieko nemąstydama staiga pasilenkiau link Jo ir sukėliau abiems drebinančių šiurpuliukų bangą. O po to labai greitai Jis ištiesė ranką ir skardendamas į mano ausį pasakė savo vardą. Tos karštos rankos nesinorėjo paleisti. Bet teko.
Visai nepažįstami žmonės vargiai valdėmės neprisiglaudę vienas prie kito.
Neapsakomas jausmas.
Kiekviena kūno ląstelė tiesiog reikalavo dar ir dar būti arčiau Jo. Jo prisilietimai reikalavo to paties. Kiek daug valios pastangų reikėjo neprisiglausti užgrojus lėtai dainai… Galiausiai išeiti labai, labai nenorėjau. Bet teko. Žinojau, kad paprašys numerio. Žinojau, kad dar ne kartą norėsim šypsotis vienas kitam.
Šypsojomės, neatsitraukėm nuo telefonų, skraidėm nekantraus virpulio pasauly.
Tai truko nepilną savaitę. Juk geri dalykai greitai išsenka, ar ne?..

Rodyk draugams

Plauk.

2011-05-21 parašė Alastarr
“Nepaleisk. Nepasiduok. Juk gyveni tokiam nuostabiam pasauly” - zvimbteli nepaprastai skaidri mintis dideliam tamsiam nesėkmių liūne.
Matai, kad iki paviršiaus dar labai toli.
Jauti kaip stipriai iš visų pusių spaudžia tavo gležną sielos buveinę triuškinantis slėgis,
kaip slegia ausis nebenutilstantis užesys,
kaip rėkia deguonies pritrūkę plaučiai ir pavargę kapanotis kojų raumenys.
Nedrįsdamas atsimerkti, suvoki -
“Kodėl, po paraliais, gesinu savąjį amžinojo degimo variklį? Dek! Liepsnok! Riaumok!”
Mosteli ištiestomis rankomis, pasispiri kojomis ir sklidinas adrenalino strykteli lauk iš juodos nerimo ir abejonių bedugnės.

Rodyk draugams

Trūkt.

2011-05-21 parašė Alastarr
Pokšt. Pokšt.
Sutraukti tylos stygas.

Pagrobti nakties orą iš tamsaus dangaus…

O naktis keista.
Ji turi liepsną, šnabždesių pilną.
Gali užmerkti akis ir iki nerimstančios ryto šviesos saldžiai mėgautis košmarais nakties ore. Nakties ore.

Rodyk draugams

* * *

2011-05-21 parašė Alastarr
Buvai per žingsnį nuo savojo raudono laimės šviesulio.
Per žingsnį nuo galybės.
Bet laiku įjungtas sveiko proto balsas švelniai sustabdė nuo šuolio per niekur nevedantį tiltą.
* * *

Rodyk draugams

Sustok, Pavasari

2011-05-21 parašė Alastarr
Atrodo, pavasaris palieka tave užnugary.
Su liūdnom išplėstom akim.
Obelų žiedai išsibarstę ant pakelės šaligatvių . Nė nematei, kada išsprogo pirmasis…
Geltonų pienių auksu boluoja laukai visur aplinkuj. Kada pirmasis iš jų nusišypsojo saulei?..
Išdžiūvę žvyrkeliai riaumoja didžiuliais dulkių kamuoliais - žemelė pasiilgo lietaus.
Kada paskutinį kartą čia krito girdantys jo lašai?..
Sutrikusi apsidairai.
Papurtai galvą.
O širdį nusmelkia liūdesys, paliktojo skausmingas dūris…
Kodėl viskas taip staiga, tai greit?
Kodėl negali nė akimirkai stabtelėti ir pasimėgauti akimirka?
Tik bėgimas, nuolatinis lėkimas kažkur…
Kažkur, kur niekas nė nenumano.
Į pabaigą?
Į galutinį tašką?..

Rodyk draugams

Hey, Hurricane!..

2011-04-10 parašė Alastarr

Uragane!

Ei, ar myli naktį, Uragane?

Juk tau siautėt dieną nepatinka.

Per daug žvaigždžių akių.

Prisidengęs tamsa kaip paslaptingas košmarų herojus nusidėjėlių baudėjas kerti per liaunų medelių šerdis.

Be gailesčio diri jiems ir taip ploną storos žievės sluoksnį.

Šnypštauji kaip keterą pastatęs katinas nuo kiekvieno ledinio padangių vaiko vėjo prisilietimo.

O jis juk kartu su tavimi išvien… Išvien…

Vis vien gyvybės medžio tu nepaliesi.

Nepasieksi, nė per žingsnį neprisiartinsi prie liūdnai šarvuotos jo sienos.

Per sunkus jis tavo neramioms rankoms.

Per daug paskendęs savo minčių tvenkiny.

Per daug gundančiai kvepiantis, kad atsispirtum jo Žemės traukai prilygstančiai jėgai.

Rodyk draugams

Kramst. Kramst.

2011-03-16 parašė Alastarr

Pasverk jo sielą girgždančiom lentom išklotoj lovoj.

Sugriebk jo sapną miego tinkleliu.

Supilk vandens,bet būtent “gyvo”, į pražiotą burną srovele.

“Atmerk akis. Išvysk drugelį, plazdenantį suplyšusiais sparnais šviesos greičiu.” - šnabždėk šviesiajai jo dvasios pusei veidrodžio atspindyje.

Samdyk žalią aštriadantį krokodilą, kad pagriebtų tamsiąją tos dvasios pusę.

Nelipk ant pilko pakelių šešėlio - į mirtiną dvikovą iškvies tave pakvaišėlis indėnas.

Rodyk draugams

Kai.

2011-01-09 parašė Alastarr

Kai naktį padvelks tylus permainų vėjas ir atsimuš į stiklinę akių tamsą.

Kai palies kvapnią miegančių plaukų ševeliūrą ir apsistos ties peties iškilumu.

Kai pabučiuos suskirdusiom nuo ieškojimų lūpom.

Kai pašnabždės į ausį “Hello” ir lyžtels lediniu liežuvio galiuku.

Kai perbrauks per nuogą krūtinę trimis pirštais ir, spustelėjęs ties duobute visu delno plotu, nurims.

Kai pabudins kaire ranka lėtai braukdamas per veidą ir pagaus paskutinį kartą riedantį sūraus vandenėlio lašiuką.

Kai baigsis vidurnakčio sprogimai ir kvailas laiko švaistymas rymant ant girgždančios kėdės.

Rodyk draugams

Ledo kristalai suknelių klostėse.

2011-01-06 parašė Alastarr
Už lango kabo papilkėjusi širdis. Plaikstosi tarsi ilgokai neskalbta užuolaida.
Ar joje dar tebėra paslėpti nutriušę kasdieniniai šnabždesiai?
Ar pagaliau kas nors išvalė tuos bereikalingus teršalus iš tamsiausių jos užkaborių, palovių, plyšių?..
O kas gi būtų vargynęsis tą daryti… Pavasarėlis dar labai, labai toli…
Neapvalys jos, neatgaivins šiltu kvėptelėjimu po pusnuogiu kaklu…
Tai ir kabo tebeplakama pūgos už visas savo dar tokio trumpo gyvenimo klaidas.
Kartkartėmis pabučiuojama mažulyčių aštriabriaunių snaigių, bekrentančių ant jos ypatingai, kaip vien tik vandens kristalėliai tesugeba…

Kažin, ar sušoks šiąnakt motušė žiema pilvo šokį vėjo ritmu?
Gal apsuks ratą skubiai ir pranyks, palaidojusi tik ką užgimusius sniego angelus po šaltais savo pamestų akinamai baltų suknelių klodais…

Rodyk draugams

.coconuts oil.

2010-12-19 parašė Alastarr
Pakelk,
pakelk mane virš kasdienybės dulkių.
Pabelsk,
pabelsk į dangiškuosius širdies vartus.
Ištrauk,
ištrauk iš to “drungno” jausmų vandens…
Geriau drastiškai skęsti kaulus stingdančiam.
Arba aistringai liepsnoti  kunkuliuojančiam.
Įsivaizduok,
įsivaizduok drėgnais Deivės kūno linkiais tekantį kokosų aliejų.
Beviltiško paklusnumo kvapas tave sukaustys,
prirakins prie pagrindo, ant kurio prieš akimirką stovėjai, o dabar klūpi.
Matai Ją, bet nebetiki.
Nebetiki savimi, savo būtimi, sveiku protu…
Pasiduok,
pasiduok pasąmonės šauksmams.
.Whiolla.

Rodyk draugams

Debesėlio “sūrus lietus”.

2010-11-28 parašė Alastarr
Eilinį kartą vėl kyla amžinybei ramybės neduodantis klausimas.
Sėdi savo pasaulio viršūnėj ir mintiji:
“Kur ta prakeikta teisybė?..”
“Nepasiduok..Nepasiduok…” -
šnabžda muzika ir bemirštanti viltis.
Staugia. Kaukia. Kandžiojasi.
Dreskia Gyvenimas per sūriai rasotas akis.
Kuo toliau, tuo labiau linksta Jo slegiama nugara. Klaupiasi keliai, nuolankiai paklusdami beprasmybei.
Juk jau gęsta paskutine šviesa tamsoje.
Nebėra kur trauktis. Kur bėgti. Ar į ką kabintis.
Saulės šypsena nyksta.
Nyksta nuo jos amžinai besišypsojusių lūpų.
Užtilo brolis vėjas.
Snigti ėmė brolis lietus.
Rauda išsiveržė iš tvirtosios sesės žemės rankų.
Debesėlis grįžo namo ir gavo skaudų smūgį per širdį nuo susinaikinimo mygtuką įjungusio tėčio,
nuo bebaigiančios nuo rūpesčių išprotėti mamos.
Debesėliui šokas.
Jis pranyks. Pasislėps.
Bet juk “dėjimas į kojas” - tikrai ne problemos sprendimas…
Debesėlis užburtam rate.
Debesėlis neberanda išėjimo…

Rodyk draugams

Cosmic.

2010-11-13 parašė Alastarr
Palikai mane tamsoje.
Palikai vienumoje.
Bet aš ne viena. Niekada nebuvau viena.
Tiek žvaigždžių, tiek palydovų aplink… Mėnulis. Saulė…
Nežemiškas jų skelbiamas ritmas skamba ausyse,
virpindamas nesvarume klaidžiojantį kūną.
Ak, kaip vingriai šnabžda mantras kosmoso dulkės…
Matai fantastišką jų švytėjimo šokį…
Jauti. Pulsuoji. Kvėpuoji. Gyveni.

Rodyk draugams

Akimirkos tyrinėjimai Nr.1.

2010-11-09 parašė Alastarr
Naftalinu trenkianti senolė ir vežimėlyje guguojančio kūdikio kvapas.
Žaisliuko barkštelėjimas.
.
Užlašėjęs lietaus lašas nuo skurdžiai plikos medžio šakos dvelktelėjo sūrios jūros prisiminimu.
Dar keli žingsniai ir pakvipo obuoliais. Gal pro mašinos langą ar iš praeivio pirkinių krepšio, nežinia.
O gal taip pasimaišė gėlių puokštės kvapas nuo santuokų rūmų?…
.
“Santuoka?” - pralėkė netikėta mintis ne vietoj ir dar tikrai ne laiku.
Kas tai?
Pora parašų ant popieriaus lapo?
Ne…
Ne kiekvienam.
Daugeliui tai nuolatinės savitarpio supratimo, pasitikėjimo, neišsenkančio meilės šaltinio, kompromisų paieškos…
.
Kaip staiga atsirado, tuo pačiu žaibo greičiu ir pranyko viena iš daugelio visiškame chaose plazdančių minčių.
Kryptelėję akys sutiko dar vieną veidą. Dar vieną iš tokios daugybės, kad nė nesuskaičiuosi…
Šįkart jis stebi tave neramiu žvilgsniu. (o gal kaip ir visada tokiu pačiu?..)…
Užsimerki ir bandai jį prisiminti. Įminti paslaptis tose akyse, tose neaiškiai išsiviepusiose lūpose.
Spėlioji, kas galėtų sieti tave su tuo visiškai nepažįstamu veidu.
Praeitis, dabartis, ateitis?
Ar paprasčiausiai niekas?
.
Bet juk dažnai sakoma, kad sutinkame kitus žmones tikrai ne atsitiktinai ir neveltuj…
Galbūt jis taps tuo, kas tave nužudys arba išgelbės. Kas padės ar pakenks. Kas tavęs nekęs labiau už visus pasaulyje arba be proto mylės…

Rodyk draugams

Kur?..

2010-09-29 parašė Alastarr
Krutini sustirusius kojų pirštukus, glaudi prie aistra degančio kūno…
Žinai, kad jis tavęs trokšta.
Stebiesi savo netobulumo skleidžiamais baisiai viliojamais kerais…
“Gyveni du gyvenimus?..”…
Taikliai pastebėta.
Jau pernelyg tiksliai jis mane permato.
Baugu…
Amžinai kaip ant žarijų degu.
Liepsnoja mintys skaudindamos galvą.
Plūstančios šykščiais suraus vandenėlio upeliais…
Ir kur ta svarstyklių harmonija? Kur?..

Rodyk draugams

Be pavadinimo nr.2.

2010-09-29 parašė Alastarr
Karšti žandai ir degančios lūpos, išsiilgę per veidą varvančio šviesaus lietaus.
Mirksinčios akys sunkiai stebi savo atvaizdą bejausmiam veidrody.
Kodėl nereaguoti į gyvenimą aistringai?
Kodėl nutylėti tai, ką jauti?

Rodyk draugams

Ne tavo.

2010-09-29 parašė Alastarr
Tik Tak. Tik Tak. Tik Tak.
Užgimsta laiko melodija, tempianti kiekvieną ląstelę amžinybės link…
“Nepasiduok!” - tyliai kaip vėjelio šnabždesys skamba kovingas teiginys.
Priešinkis prigimčiai. Genams. Likimui.
Alkoholizmo liūnas.
Negi ir tu jame turi skęsti, jei tavo tėvas dabar jame atiduoda paskutinę dūšią?..
… … …
Prieštarauji pačiai sau.
Bendrauji su jais, nors nei vienu iš jų nepasitiki.
Netiki.
Nematai juose viltį teikiančios ateities.
Gerbkit moterį, po paraliais!..
“…ir tu kada nors būsi boba…”
Tik ne tavo, vaikyti.

Rodyk draugams

1s. 30s. 1min. 27min.

2010-07-25 parašė Alastarr
1 sekundė ir tu jau aukštai danguje,
ties kamuolinių debesų viršūnėmis.
Pūkučių karalystėj.
Dryksteli aršiai išskėstais pirštais per jų rūmuose plazdančias akinamai baltas vėliavas.
Prisimeni žemai likusios girios kvapą.
Bet įkvepi gaivos iš Pūkučių vidaus.
Juk ir tu gyveni Ten, tarp Debesų Šokėjų.
Jauti skanų savo karštos odos dvelksmą,
sūrius prakaito lašiukus ant lūpos, kaktos ir šokant išriestos nugaros.
Krypteli klubais, stukteli koja.
30 sekundžių ir tu jau Marse.
Semiesi energijos bei įkvėpimo iš gyvų muzikos akordų.
Rodos, tuoj pasieksi nirvaną.
Tuoj pakilsi dar aukščiau.
1 min. ir tu jau galaktikos centre.
Skaičiuoji žvaigždžių begalybę, paskendusę galaktikos vijose.
27 min ir tu jau krenti ant kelių žalion pievų platybėn po visatos išnaršymo pėsčiomis.
Atsidūsti ir pagaliau atsimerki vidury upės plūduriuodama.
Akys pagauna paskutinius saulėlydžio spindulius ir tampa ryškiai žydros.
Skandinančios kiekvieną liūdname žvilgsnyje.
Atrodo, dreifuotum taip amžinai per tą nuostabiai banguojantį vandenį.
Deja.
Suplaki paskutinį kartą rankom, kojom
ir lipi lauk į dumbliną realybės krantą.
Pasiunti oro bučinį ką tik pasirodžiusiai Vakarei žvaigždei ir be garso atsisveikini.
“Iki kito karto. Greit susitiksime, brangieji…”

Rodyk draugams

Be Pavadinimo.

2010-07-16 parašė Alastarr
Storos sunkios šarvuotos durys išnyra prieš akis.
Bandai sau įteigti, save įkalbėti, kad jau gali jas praverti ir įsileisti kitą.
Teigi, kad pagaliau jau esi pasiruošusi.
Bet vistiek bijai.
Drebini kinkas kaip vargšas miško zuikis didelėm liūdnom akim.
Toks jausmas, kad negrąžinamai atiduodi savo laisvę.
Trypčioji vietoj.
Vis bandai atstumti troškimus…
Ir vėl nežinai, ką daryti.
Kodėl nepabandyt pasidalinti ta taip stipriai branginama laisve su kitu, artimu tapsiančiu žmogumi?
Bet va ir vėl iškyla problema - bijai leisti tam žmogui kiek nors priartėti.
Blaškaisi nakties karštyje neramiuose sapnuose, kurių ryte jau niekad nepameni…
Nežinia, nežinia, kaip čia viskas bus…

Rodyk draugams

?

2010-06-13 parašė Alastarr

Nežinau, kas pasidarė,bet kelinta savaitė mane apėmę kažkokie keisti motiniški jausmai… Žaviuosi vaikučiais prasilenkdama su jų mamytėmis ar tėveliais. Nusišypsau kiekvienam, mintyse palinkiu laimingo augimo… Su kitais net pažaidžiu… jau net šiurpoka darosi… jei turėčiau vaikiną, matyt, greitu laiku turėtumėm ir kūdikį… siaubassss, man baisu apie tai dabar net pagalvoti… gal čia taip pasireiškia savų broliukų ilgesys, nes neturiu ko pažaidint smagiai?,.. o gal kaltas PMS? :D waiiii vai… jau pačiai juokinga :D

Rodyk draugams

Kelionė prie Žaliųjų ežerų.

2010-06-13 parašė Alastarr
Neturiu nieko prieš rusus, nesu rasistė, bet kartais jų(aišku, ne visų) elgesys, charakteris ir kalba tiesiog varo iš proto.
Penktadienį su draugėm buvom maudytis viename iš Žaliųjų ežerų.
Pirmiausia tai teko laukti net sekančio autobuso, kad ten patektumėm, nes tas, kuriuo tikėjomės nuvažiuoti, buvo sausakimšas.
Kai galų gale pasiekėm vandenį, apakom iš nuostabos.
Galybė žmonių.
Tiek ant kranto, tiek vandeny.
Teko pavargti, bet suradom vietelę rankšluosčiams pasitiesti.
Bet vanduo, nors ir trumpam, bet atpirko viską - gana šaltokas, bet tvankumos išvargintam kūnui buvo super.
Gilėja einant toly nuo kranto negreitai, pamažu, todėl net vaikam čia gana saugu pliuškentis.
Ir aš mėgavausi vandeniu bei pasiplaukiojimu :)
Net laiko ėmiau nebejausti :D
Tačiau džiaugsmas dingo, kai nusprendėm grįžti namo.
19.00 val. jau buvom stotelėje, kurioje JAU laukė mažiausiai apie 30 žmonių.
Ir jų kas kelios minutės vis daugėjo…
Po pusvalandžio atvažiavo autobusas, į kurį buvo be šansų įlipti - absoliučiai sausakimšas.
Gaila, kad tuo metu nesusivokiau visko nufilmuoti ar bent nufotografuoti - “auksiniai” kadrai garantuoti…
Žmonės vos ne kad trypė vienas kitą…
Kaip kokioj KInijoj…
Jaunimėlis beveik baigė prarasti visą žmogiškumą.
Buvo žiauru žiūrėti.
Su draugėm iškart nusprendėm nueiti iki kitos stotelės, kuri buvo maždaug už kilometro nuo šios.
Ir ten jau laukė bent dešimt žmonių, bet situaciją rodės šiek tiek geresnė, nei anksčiau.
Aišku, su kiekviena valandėle ir čia ėmė gausėti žmonių.
Ir antrą kartą nesugebėjom įlipti į autobusą…
Atėjusieji vėliau iš tos pačios stotelės, iš kurios ir mes atlėkėm čionais, sakė, kad ten laukia apsurdiškai daug - apie 70…
“Smagiausia”, kad vienas iš turėjusių atvažiuoti busų, išvis stovėjo tolumoj, matyt, sugedęs.
Tik sutiktas rudaakis garbanius tebuvo bent vienas geras dalykas iš viso to 1,5 val. laukimo.
Fiziškai pavargę buvom jau seniai, belekaip skaudėjo kojas…
Bet galiausiai ir psichologiškai “priveikė” važiavimas namo, kuomet pagaliau iš trečio karto sugebėjom įlipti.
Pasijautėm kaip užsieny -
aplinkuj buvo vien rusiškai kalbantis, girtas, visas ribas pamiršęs jaunimėlis.
Nežinau, kokiu būdu, bet kažkurie iš jų sugebėjo tokioj ankštumoj, kad kūnas į kūną trynėsi, išspirti autobuso lubose esantį liuką.
Keikėsi, rėkė, žvengė, vėl keikėsi…
Maniau, išprotėsiu.
Pirmą kartą susidūriau su tokia gausybę visiškai neišauklėtų laukinių žmonių, kuriuos išvis žmonėmis jau sunku ir bevadinti.
Maudytis noriu ir maudysiuos,
bet daugiau gyvenime ten nevažiuosiu visuomeniniu transportu.

Rodyk draugams

Vilniaus dvelksmai

2010-06-13 parašė Alastarr
O jau ir liepos žydi :)
M. K. Čiurlionio gatvė ir toliau nuostabiai kvepia.
Visą pavasarį ir dabar dar negaliu atsidžiaugti kvepiančiu VIlniumi.
Stebėtina, bet vidury miesto galimėjo užuosti alyvų, paskuj ievų, o dabar jau ir liepų dvelksmą.
Gera čia :)
Panašiai kaip ir namie :)

Rodyk draugams

Žaliųjų ežerų nepažįstamasis.

2010-06-13 parašė Alastarr
Kokia tikimybė antrąkart sutikti tą patį visiškai nepažįstamą žmogų?
Viena iš tūkstančio?
Viena iš kelių dešimčių ar šimtų tūkstančių?
Menka. Labai menka.
Nebent tas žmogus būtų kažkokių nepaaiškinamų jėgų susietas su tavimi -
“supinti likimų siūlai”…( juokingai skamba, bet aš vistiek tuo naiviai tikiu).
Stambių spiralių kaskadom krentantys rudi plaukai.
Didelės rudos mielos akys,
kažkuo beprotiškai masinančios dar kartą ir dar kartą į jas pažūrėti.
Rusva, vos vos natūraliai įdegusi oda.
Nutampyta, sena maikė, seni šortai, kažkodėl idealiai derantys prie jo.
Netgi jo balsas mano ausiai pasirodė tikrai labai malonus.
O kažin, kaip kvapas? :) :)
Kai prisėdo šalia ant suoliuko, kaip ir visada nejaukiai virptelėjau,
o mano auros laukas, matyt, išvis baukščiai susitraukė.
Bet tuo pačiu norėjau prie jo ir kuo ramiausiai prisiglausti.
Tikriausiai taip jau gamtos “sutvarkyta”, kai jauti taip arti savęs potencialų tinkamą partnerį :D
Tas atrankos įtaisas mūmyse veikia tiesiog stebuklingai…

Rodyk draugams

…|.

2010-06-13 parašė Alastarr
“Pavydim tau”…
Nors apsižliumbk…
Pavydi? Man?
Ko galima man pavydėti?
Kad traukiu vaikinus,
bet vistiek dar neturiu antros pusės?
Kas per nesveikos mintys?..
Visi jie aliai vieno domisi manimi tik laikinai, jei dar kažkas nepastebėjo.
Bandau save traktuoti kaip žalią oazę rutinos dykumoj arba kaip gaivų lietų po alinančio karščio vaizdžiai sakant.
Žinau, žinau… kvaila taip manyti.
Bet kaip kitaip neprarast dar likusių kelių savimi pasitikėjimo tėkmių?..

Rodyk draugams

Blakstienų audros.

2010-06-11 parašė Alastarr
Karšti delnai ir vėsus plaštakų viršus žaidžia,
tipendami per alkūnės linkį.
Vypteli lūpos, kuomet bandoma paslėpti besišypsančias blakstienas.
Ledinis nosies galiukas kviečiasi padangėmis plaukiančios naktinės audros šilumos.
Šėls. Tikrai šėls ir šiąnakt šokdami žaibas ir nuo jo mažai teatsiliekantis griaustinis.
Nebijok.
Grožėkis gamtos aistringumu ;)

Rodyk draugams

Kamuoliukas.

2010-06-11 parašė Alastarr
Groja širdies akordais.
Tolydžiai greitėdamas lekia sielos vingiais.
Mesk oranžinį kamuoliuką.
Nešvaistyk laiko apšilimui.
Tiesiog mesk aukštyn tą džiaugsmo kamuoliuka!..
Ir vėl pagauk.
Ties 27.

Rodyk draugams

“Supergirls”

2010-06-03 parašė Alastarr

Supergirls don’t cry. But I’m not a supergirl…

Supergirls just fly.

…what can go wrong?..

Kalbi su Nieku. Kalbi pavėjui. Šneki su vėju, dvelkiančiu pro atvirą langą. Šnibždi šnarantiems medžių lapams “Labanaktis…”

Sapnų. Linkiu Sapnų. Visiems. Ir sau.

Rodyk draugams

Pasipiktinimas..!..

2010-05-28 parašė Alastarr

Nu kodėl po paraliais man nebeleidžia kelti nuotraukų?.. Tarsi būčiau išnaudojusi visus limitus. Juk 500 Mb pažadėta, negi visus jau ir išnaudojau?.. nesąmonė kažkokia

Rodyk draugams

žibutės

2010-05-16 parašė Alastarr

Rodyk draugams

..-..

2010-05-16 parašė Alastarr

Atlikau testą ” Kaip jūs mylite?”  “alfa.lt” portale. Rezulatai net per tiksliai nusako, kaip mėgstu “bėgti” nuo meilės.:

Meilė Jums yra LAISVĖ.

Meilė Jums yra neįmanoma be kiekvieno iš esančių poroje savarankiškumo, autonomijos. Galite gyventi be meilės, tačiau tuomet jausite, kad Jums gyvenime kažko trūksta. Jums labai patinka būti įsimylėjusiai (-am) – tada jaučiatės gražesnė (-is), pakylėta (-as), kupina (-as) energijos, tačiau kaip įmanydama (-as) vengiate įsipareigojimų, kurie meilės santykius Jums paverčia panašiais į kalėjimą. Slapta svajojate apie tokią būseną, kai būsite ir įsimylėjusi (-ęs), ir laisva (-as) nuo įsipareigojimų. Iš mylimojo (-osios) nereikalaujate ypatingų meilės įrodymų, nuolatinių kartojimų, jog Jus myli. Jūs džiaugiatės meilės teikiamais malonumais, intymumu, tačiau kitais atvejais Jums tiesiog užtenka žinoti, kad esate mylima (-as) – nors ir iš tolo. Nepersistengiate įrodinėdami ir savo meilę – dėl to Jūsų partneriui (-ei) gali atrodyti, kad jis (ji) Jums nerūpi. Jums praverstų paklausti savęs, ko bijote mylėdama (-as)? Ką rizikuojate prarasti meilės santykiuose? Savo asmenybę? Išmokusi (-ęs) vertinti ne tik meilės nuotykius, ekstazę, pokyčius ir judėjimą, bet ir jos teikiamą ramybę, patirsite artumo malonumą. Tada nebereikės ir nuolat bėgti.

O ką daugiau daryti, jei nebėgti?..Nesiseka man su ta meile. Nebenoriu jos visai…

Rodyk draugams

disco 331

2010-05-15 parašė Alastarr
Kodėl po paraliais negaliu atsispirti nuostabiai judančiam kūnui ir žiburiuojančioms akims?..
Nekenčiu savęs už tą amžiną svajokliškumą…
Pilna dūmų ir įvairiausio atspalvio kvepalų dvelksmo,
Sausakimša judančių žmonių šokių salė.
Skanus „In the jungle“ :D [aš juk be protiškai smalsi pasidariau].
Pirmos penkios minutės pasidavimo muzikos šauksmui
Ir jau turiu partnerį.
Fantastiškai šokantį gražuolį italą, spindinčiom akim.
Tarsi tyčia netyčia atsitrenkė į mane.
Stabtelėjo.
Atsisuko atsiprašyti.
Griebtelėjo vėsia ranka už pirštų galiukų,
Spustelėjo tarsi siūlydamas kažką daugiau.
Matyt, teigiamai įvertino, kai neatsikračiau iškart jo rankos.
Dar kartą atsisuko,
Plačiai nusišypsojo ir leidosi šokti kartu su manim skambant pašėlusiems ritmams.
Karšti, aistringi tie pietiečiai ;)
Iškart skiriasi nuo mūsiškių.
Tamsi oda, juodi garbanoti plaukai, žibančios kaip niekieno kito akys…
Tą naktį prisižiūrėjom su draugėm visko tiek, kad užteks ilgam…
Pilnas klubas išsipusčiusių pusnuogių barakudų, ieškančių pelningo „grobio“.
Užsieniečių(daigiausia ispanų, italų), varvinančių seiles į kiekvieną lietuvaitę,
skenuojančių kaip rentgenai jų figūras,
vertinančių krūtinės dydį,
prieinamumo lygį…
Bet buvo smagu pasiduoti šokimo troškimui.
Šėlau nepailsdama daugiau nei tris valandas šokių aištelėj.
Mėgavausi judėti verčiančia muziką.
Linksminausi.
Nauja, smagi patirtis.
Ko daugiau norėt? ;)

Rodyk draugams

Varnas.

2010-05-14 parašė Alastarr
Štai juodas it smala varnas už lango
ryja paskutinius vakaro saulės spindulių žybsnius.
Nežinia, kur krypsta jo tamsios mirtinos akutės…
Nulydi kraupiu karktelėjimu pro langą plūstančias mirtingosios svajones.
Kapteli aštriu it adata snapu
ir negailestingai troškimų burbulai subliūkšta.
Tėškiasi ašarodami ant plytelių
netoli observatorijos žalios pievelės.
Tanki pumpuruotų medžių ir krūmų siena už stiklo.
O dar tas stiklas…
Visas išvagotas taškuotų dėmių,
laužančių, iškreipiančių teigiamas mintis…

Rodyk draugams

“bumbt”.švelniai”tuk”

2010-04-23 parašė Alastarr
Nekenčiu jų.
Nebenoriu nė vieno.
Kiekvienas nelemtas žingsnių garsas šalimais už sienos žemyn laiptais supurto pečius primindamas
energingą jo tapkių bumbsėjimą.
Jau galiu atskirti ir jo beldimąsi į mano duris - garsus “bamb” ir švelnus perbraukiamas “tuk”.
Žaisliukas.
Nebenoriu žaisti.
Nebenoriu jų nė vieno.
Visi tik skaudina.
Kokia prasmė liūdėti bent dėl vieno iš jų?..
Jokios.
Reikia miego. Daug miego.
Smegenis išvalančio miego.
[Šiandien aš labai skaniai kvepiu(kaip ir kasdien, bet šaindien kažkaip ypatingai). Net mane pačią "veža" mano kvapas :D ]
“Užsidegdavau” ir lėkdavau,
tik sumąsčius skriedavau namo.
O dabar?..
Kvailė, surado priežastį norėti pasilikti…
Atrodo, viskas, kaip besielgčiau, yra kvaila, taip kvaila…
O dabar bėga, ir vėl bėga tas nelemtas sūrus vandenėlis…
Noriu namo.
……………………..
“Neatsispirsiu…”
Nesąmonė.
Kur dingo paprasčiausias troškimas pabūti šalia?..
Tik apkabinti.
Nereikia bučinių.
Bet ne tame čia esmė, taip, Broli?
Nieko nebereikia.
Tik ištrinti viską…
………………………..
Matau šviesą tavo akyse, Broli.
Beviltišką šviesą, kuriai nelemta liepsnoti.
Tas ryškus žiburiukas šviečia tik kitai.
Kitai laimingajai, laimėjusiai bilietą į rojų.
Neturiu kuo lygintis su ja.
Kvaila amžina svajoklė vis užsirauna ne ant tų…

Rodyk draugams

foto, padarytos einant iš “Darom”,po Taurakalnio švarinimo:)

2010-04-20 parašė Alastarr

Rodyk draugams

“nusidainuojantis”(mikrofonas nepataiko i burna;D).jpg(piešinys)

2010-04-20 parašė Alastarr

Rodyk draugams

flirtuok.jpg(piešinys)

2010-04-20 parašė Alastarr

Rodyk draugams

paišalionės.jpg(piešinys)

2010-04-20 parašė Alastarr

Rodyk draugams

akis.jpg(piešinys)

2010-04-20 parašė Alastarr

Rodyk draugams

lūpos.jpg(piešinys)

2010-04-20 parašė Alastarr

Rodyk draugams

“Nedėk smailo, jei realybėj jo nė padujų ant tavo lūpų kampučių!”

2010-04-05 parašė Alastarr
“…pamilau tave…”
Jis pirmasis, ištaręs man tokius žodžius.
O, Broli!..
Juk turėjai būti tik mano Muzikos Broliu.
Sielos Broliu.
Širdį turėjai palikti ramybėje.
Neištvėrėm.
Neatsispyrėm.
Pasidavėm vienas kito traukai.
Kritom kovos lauke net nepradėję mūšio.
Mūšio su savais troškimais.
Stipriais.
Pasirodo pernelyg galingais ir nevaldomais.
Pažinimo kelias toks ilgas…
Duobėtas.
Nelygus.
Jaučiuosi prastai.
Perdaug gundanti. Viliojanti. Pavojinga.
Nebežinau, kas esu ir kokia galiu būti…
Pabudink.
Supurtyk.
Prižadink iš sapno.
Neleisk svajot.
Nebeleisk skrajot.
Bandai užsimiršti, Broli?
Užmiršti mane kitos glėbyje?
Dviejų vienu metu mylėti vargu ar įmanoma.
Tu tik įsikalbėjai sau, kad myli mane.
Pats sakei, kad tarp judviejų liepsnoja didžiulė meilė.
O kas per svilinantis karštis dega tarp mūsų?..
Ar nestovi mano veidas tau prieš akis žiūrint į ją?
Ar nesivaidena mano kūno linkiai liečiant ją?
Ar neprisimeni mano kvapo uosdamas ją?
Meluot gali man, bet ar save sugebėsi apgaut?..
Ir kur buvo sveikas mano protas, kai leidausi “žaisti” dvigubo žaidimo?..
“Bėk/
Verčiau bėk, kol nesudegiai paskutinių sparnų” - rėkia įsiutusi logika.
Sustok sekundei.
Pamąstyk.
Šnibžtelėk Haskei į ausį ką nors guodžiančio.
Švelniai perbrauk nosies galiuku per jos kvepiantį kaklą.
Nepasiduok feromonų šauksmui.
Nepamiršk, kas esi, Broli.
Nepamiršk manęs.

Rodyk draugams

Haskės akys.

2010-03-12 parašė Alastarr
Koks nuostabus jausmas turėti Brolį:)
Sielos Brolį.
Bet tuo pačiu tai taip pavojinga…
Svyruoji per dideliais troškimų sparnais.
Balansuoji ant karties virš tamsios bedugnės.
Bijai įsipjauti į draugystės peilį,
nes nukraujuosi sūriom dangiškom ašarom mirtinai.
Nežinai, kaip viskas pakryps.
Kaip ilgai tvers širdį aptvėrusios sienos.
Kaip ilgai laikysies nepasidavęs meilės traukai.
Ar savo aistroms.
Negi taip lengva susukti man galvą?..
Negali būt.
Bet kaip gi vargšė galvelė nesusisuks,
jei rytą pradedu su Juo, vakarą užbaigiu…
Arbata.
Vynas.
Alus.
Vėl arbata.
Ledai. Saldainiai. Šokoladas.
Šėlionės Kaziuko mugėj.
Šėlionės ant kalno sniege.
Ar ir jam pačiam taip sunku atsispirti mano - Haskės - vilionėms?
Gražesnio komplimento dar nebuvau girdėjusi - “Turi haskio akis”.
Vajee,
tiesiog iš kojų išvirst galima;))
Ar jam taip labai patiko mano rankos, kartą padariusios masažą?
Ar lūpos, trumpai pakštelėjus į jas, sveikinant kovo aštuntosios proga?
Toks jausmas, kad kartais sunkiai beištveriam dieną nepasimatę…
Kuo toliau, tuo artimesni tie susitikimai darosi…
Jo galva ant mano kelių…
Mano pirštukai, žaidžiantys jo plaukuose…
Aš, stipriai priglausta jo glėbyje(apėmė mažas dejavu jausmas, kai kvėpė į save mano plaukų dvelksmą…)
O galiausiai, paskutinį kartą matantis prieš ilgąjį savaitgalį,
žaismingas bučinys,
naglai beklausiant “Kodėl čia bučiuojiesi?”, nors ne aš pirmoji jį pabučiavau.
Bet žinojau, kad taip viskas vyks.
Tiesiog jaučiau.
Tokiam Haskės artumui retai kuris turi valios atsispirti;)

Rodyk draugams

coliukė žolėse.jpg(piešinys)

2010-03-04 parašė Alastarr

Rodyk draugams

Sapnas. (šiltųjų kraštų purvai)

2010-03-02 parašė Alastarr
Lyg ruduo, lyg pavasaris.
Namelis šalia medicinos fakulteto ir bendrabučių.
Ir aš,
tvirtai šluojanti šiukšles nuo takelio.
Toliau staiga persikėliau kažkur į šiltuosius kraštus.
Tarsi matau ir užuodžiu drėgnas bei slogias džiungles…
Matau negrus. Daug negrų.
Daugiausia moterys ir vaikai.
Bet jų veidai lyg išskydę, blankūs.
Drumzlina upė,
kurioje regiu dvi drauges
antrankiais (o gal tik raiščiais) surakintomis rankomis.
Nesuprantu, bet, rodos, aš atlieku gelbėtojos vaidmenį.
Tarsi esu ant kokios pastotės, gal
plausto.
Šnibždu uždusus joms, kad reikia nešdintis kuo greičiau iš ten.
Draugės kiek galėdamos staigiau eina link manęs per vandenį, kuris joms lig juosmens,
ir tiesia į mane surištas rankas.
Matyt, kažkaip sugebu perpjauti virves,
įšoku į vandenį
ir slidinėdama puolu su draugėmis kartu link netoliesia esančių vartų.
Prasibraunam pro juos ir patenkam į gana sraunią drumzlinos upės tėkmę.
Ji nuneša mus tolyn nuo to kraupaus kaimelio.
Iš paukščio skrydžio (nesuvokiu, kaip ten pakilau…) vandeny matau juodaodes negyvomis akimis.
Tai tikriausiai ir buvo paskutinis sapne regėtas vaizdas, kadangi daugiau nieko nepamenu.
Kraupu.
Užknisa tokie sapnai.
Visiškai nieko gero nežadantys…

Rodyk draugams

Kopėčios.

2010-03-01 parašė Alastarr
Valdyk,
kaip poezija,
kabanti ant raudonų gaisrinių kopėčių.
Ji bando ištrūkti seno trapaus siūlo pagalba į platųjį pasaulį.
Juk mato ji už lango stiklo, nusėto baltom tariamo sniego žvaigždėm ir spiralėm GYVENIMĄ,
skubantį pro šalį.
…………………………………..
Beldžiasi lašiukai.
Ar tai liūdesio prakaitas varva per ledinį paviršių?..
…………………………………..
Penkios minutės iki dvidešimtketvirtos valandos.
Viena daina,
kilnojanti kojų pirštukus.
Sutraiškytas troškimas vaizdų sekoje.
Trys minutės iki pirmos valandos.
Lendantys sapnų čiuptuvai.
Laikas miegoti.
Geros nakties?..
Geros.

Rodyk draugams

dusinantys hormonų siautėjimai.

2010-02-18 parašė Alastarr
KOdėl taip?
Kodėl tik alkoholis?
Kodėl valdo aistros?
Kodėl išvaizda man tiek reiškia?
Negi ir aš viena iš tų naudos ieškotojų, materialisčių…??
Nekenčiu savęs už tai…
Bet neperlipu savo troškimų.
Kodėl pasidaviau savo troškimui?
Kodėl leidau siautėt savo hormonams?
Viena dalis(pusė visos esybės) kužda, kad buvo be galo smagu.
Buvo taip malonu ir vėl jausti trokštamo artumo gludesį.
Taip arti, kad net dusino.
Bet norėjosi dar arčiau.
Bučiniai, glamonės…
Švelnumas, kurio taip žiauriai pasiilgstu.
Kad ir kiek kartočiau, kad man gerai ir vienai, tačiau kartais nepakeliamai jaučiasi “skylė”.
Trūkumas dominančio žmogaus artumo.
…………….
Vaikinus taip lengva apžavėt.Kai jie išgėrę…
Kur teisybė??
Nekenčiu tokio elgesio.

Rodyk draugams

euphoria.jpg (piešinys)

2010-02-07 parašė Alastarr

Rodyk draugams

Cameron Diaz(tik žymiai patobulinta).jpg (piešinys)

2010-02-07 parašė Alastarr

Rodyk draugams

Pink passion.jpg (piešinys)

2010-02-07 parašė Alastarr

Rodyk draugams

Švytinti.jpg

2010-02-07 parašė Alastarr

Rodyk draugams